KOSTIUMO ISTORIJA

D1_1 D1_2

XI a. pr. Kr. – I a. po Kr.
  • Senovės graikai audinio nekarpydavo ir beveik nesiūdavo. Savo apdarą jie modeliavo klostėmis iš stačiakampio audeklo gabalo, susegdami segėmis, surišdami juostelėmis. Graikų apdaras buvo saikingai puoštas detalėmis.
  • Pagrindinis graikų drabužis – chitonas. Vien chitonas buvo vilkimas tik namuose, išeinant į viešumą buvo apsisiaučiama himantija.
  • Audiniams naudojo vilną, vėliau ir liną.
    • Audinių spalvos teikė apdarui simbolinę reikšmę:
    • Balta – iškilmingumo, geros nuotaikos ir išrinktųjų spalva. Puošniausi graikų drabužiai buvo baltos spalvos.
    • Iš spalvotų audinių labiausiai vertino purpurinius, nes purpuras buvo ypač brangus. Purpurinė – šventinė iškilmių spalva.
    • Juoda – liūdesio ir nusivylimo spalva, ji naudota retai.
    • Natūralios audeklų spalvos – ramybė ir kasdieninis gyvenimas.
    • Alyvmedžių žalia ir mėlyni atspalviai – iškilmingumo spalvos, kurių drabužius buvo draudžiama dėvėti paprastiems žmonėms.


D1_1 D1_2

753 m. pr. Kr. – 476 m. po Kr.
  • Drabužiai buvo mažai kerpami ir siuvami.
  • Ištobulėjo drapiravimo menas.
  • Audeklas gaminamas namuose, rankomis.
  • Žaliava – avių vilna, vėliau – linas.
  • Pagrindiniai vyrų drabužiai: tunika ir toga.
  • Togą galėjo dėvėti tik Romos piliečiai.
  • Moterys vilkėjo tunikas, stolas ir apsisiausdavo palą.
  • Kostiumuose dominavo balta spalva. Gedulo atveju buvo siuvami tamsių spalvų drabužiai.


D3_1 D3_2

800 – 1200 m.
  • Kostiumo siluetas buvo trapecinis: drabužis per pečius siauras, apačioje išplatėjantis, liemens linija paaukštinta.
  • Tiek vyrai, tiek moterys dėvi keletą drabužių vieną ant kito: apačioje velkamas drabužis siauromis rankovėmis, o viršuje – kitas, kurio rankovės į apačią smarkiai išplatėja.
  • Vyrai dėvėjo trumpesnes tunikas (iki kelių) bei kelnes, kurios buvo suleidžiamos į aukštus batus.
  • Moterų kostiumas sudarytas iš kelių sluoksnių: drabužiai vilkėti vienas ant kito. Apatinis drabužis – kota, ant kurio buvo velkamas laisvesnis ir platesnėmis rankovėmis siurko.
  • Drabužio siūlės apsiuvamos apvadu, kuris sutvirtindavo siūlę. Tai buvo naujiena mados istorijoje.
  • Ant viršutinių drabužių dėvėti apsiaustai (dažnai su gobtuvu), kurie tampa universaliu drabužiu.
  • Drabužiams naudotos paprastos, vienspalvės lininės ir vilnonės lygių faktūrų medžiagos.


D4_1 D4_2

1200 – 1500 m.
Ankstyvoji gotika:
  • Gotikiniam kostiumui būdingos pailgintos proporcijos.
  • Vienu metu dėvima vis daugiau drabužių, kurie matyti vienas iš po kito, ilgėja proporcijos, siluetas tampa dinamiškesnis, naudojamos naujos medžiagos (aksomas, brokatas), įvairūs dekoratyviniai papuošimai.
  • Spalvos turi simbolinę prasmę. Šalia klasikinių atsiranda ir ryškių spalvų.
  • Balta simbolizavo šviesą, dieviškumą, tyrumą, tikėjimą ir gerumą. Raudona – meilės ir ugnies spalva – simbolizavo iškilmes ir šventes. Žydra simbolizavo ištikimybę. Žalia reiškė pavasarį, žydėjimą bei įsimylėjimą.
  • Atsiranda pagrindinės „dieviškos“ spalvos: balta, auksinė, purpurinė, mėlyna, geltona.
Vėlyvoji gotika (liepsnojanti gotika):
  • Drabužiai stilizuoti, manieringi, kontrastingi.
  • Laikotarpio pradžioje vyro kostiumas labai sutrumpėja, kelnės labai siauros, dėvimas apsiaustas galėjo būti tik iki alkūnių, segamas daugybe sagų, vyro siluetą užbaigia smailianosiai batai ir aukšta kepurė.
  • Vėlesniais laikais vyro kostiumas (houppelande) viršija žmogaus ūgį ir velkasi žeme, rankovės – varpo formos ir labai plačios, apdaras apmuštas kitos spalvos medžiaga arba kailiu.
  • Populiarūs diržai, maži varpeliai.
  • Beveik kiekvieno drabužio kraštas įmantriai karpytas.
  • Šio laikotarpio išskirtinis drabužis – „mi-parti“. Tai asimetriškas kostiumas, kuris dalinamas pusiau: viena pusė siuvama iš vienos spalvos, kita pusė – iš kitos spalvos audinio.
  • Moteriškame kostiume liemens linija smarkiai pakyla į viršų ir atsiranda po krūtine, sijonas išplatėja, o priekinė dalis sutrumpėja – atsiveria apatinė suknelė. Siuvamos iki žemės nutįsusios varpo formos rankovės. Prisiuvamas ilgas šleifas.


D5_1 D5_2

XIV – XVI a.
  • Akivaizdus ryšys su antikos drabužiais: grįžta drapiruotės, labiau išlaikomos natūralios figūros proporcijos, išryškinama asmenybė.
  • Madingiausi audiniai – įvairių raštų aksomas, brokatas.
  • Naudojamos sodrios spalvos: raudono vyno, žalia smaragdinė, seno aukso.
  • Vyrų drabužis – su raukta marškinių apykakle, siuvinėtais rankogaliais bei labai aptemptomis kelnėmis.
  • Moterų kostiumo siluetas aptakus, plastiškesnis. Moterys vilki ne mažiau kaip tris drabužius: siuvinėtais pakraščiais marškinius, ant jų – siaurą suknelę iki liemens, šonuose suvarstomą, gausiai rauktu sijonu. Rankovės dažnai pririšamos, su prakirptomis alkūnėmis. Einant į miestą užsivelkama brangaus audinio suknelė su šleifu ir plačiomis rankovėmis.
  • Viršutiniai drabužiai trumpi, platūs, apvalaus kirpimo su labai plokščiomis dekoratyvinėmis rankovėmis.


D6_1 D6_2

XVII a. – XVIII a. pradžia
  • Drabužiai siuvami iš šilko, dažnai atausto auksu, brangių rūšių vilnos, gausiai puošiami nėriniais, kaspinais, volanais, kokardomis, siuvinėjami auksu.
  • Spalvų ir faktūrų deriniai, reti bei brangūs audiniai, reiškiantys prabangą.
  • Vyro apranga – labai trumpas švarkelis su puošniomis rankovėmis. Švarkelio priekyje – labai pailginta apykaklė. Kelnės keliasluoksnės – viršuje labai plačios, primenančios sijonėlį, o kojos aptempiamos šilkinėmis kojinėmis su keliaraiščiais, prie kurių tvirtinami nėriniai. Taip pat neatsiejama kostiumo dalis buvo ilgi garbanoti perukai ir skrybėlės, puoštos plunksnomis. Per liemenį įstrižai perjuosiama plati, labai puošni špagos juosta.
  • Moterų drabužyje – paaukštinta liemens linija, nedidelė iškirptė su nėrinių apykakle, labai plačios rankovės, krintančių medžiagų daugiasluoksnis sijonas, ant klubų nešiojamas volelis. Ant liemens dėvimas korsetas, kuris formavo labai liekną moters liemenį. Kostiumas siuvamas iš atlaso, aksomo ir taftos.


D7_1 D7_2

1720 – 1780 m.
  • Vyrų kostiumo siluetas įmantrus: viršutinė dalis smulki (siauri pečiai, maža skrybėlė), apatinė – plati, aptemptos kojos (jų forma prireikus koreguojama pridedant dirbtines blauzdas). Svarbus vyro drabužis – švarkas, kuris buvo klostuojamas, skvernuose įmontuojama viela, dėl kurios apačia labai išplatėja. Rankovės siauros, o atvartai ypač platūs. Nešiojamas perukas, gale surištas atlasiniu kaspinu.
  • Moterų drabužis rokoko laikotarpiu sparčiai kito. Nuo vaikystės mergaitės turėjo nešioti korsetą, kad suformuotų itin ploną liemenį. Moterų suknelės gausiai puošiamos kaspinais, nėriniais, siuvinėjimu bei draperijomis. Viršutinė suknelė priekyje prasegama, nugaroje segamas ilgas klostytas šleifas.
  • Suknelės siuvamos iš plono šilko, gazo, puošiamos tiuliu, kaspinais, kailiais, nėriniais, raukiniais, paukščių plunksnomis


D8_1 D8_2

Nuo 1780 – 1804 m.
  • Vyrai vilki frakus, trumpas lygias kelnes ir nešioja aukštą skrybėlę. Ryškus aksesuaras – kokarda.
  • Moteriškame kostiume jaučiamas antikos kultas: laisvai krintančio audinio, ramaus silueto suknelės, kurių iškirptė pridengiama skepetaite ir redingtonas.


D9_1 D9_2

1804 – 1815 m.
  • Vyro drabužis – frakas (tamsiai žalias, rudas, mėlynas) su aukšta apykakle, priekis išsiskiria sagomis. Prie frako vilkimos ilgos, šviesios, dažniausiai gelsvos spalvos kelnės ir spalvinga liemenė stačia apykakle. Marškiniai balti, apykaklė aukšta, remianti skruostus, parištas kaklaryšis ir kaklaskarė. Avimi juodi žemi pusbačiai.
  • Moterų suknelės siuvamos iš sunkių šilkinių audinių ar aksomo, su šleifu, didele iškirpte nugaroje; iškirptę puošė gofruota apykaklė iš pakietintų nėrinių, puoštų perlais. Prie tokių suknelių nešiojami indiški šaliai, kailiai ar boa.


D10_1 D10_2

1815 – 1840 m.
  • Vyrų madingiausi drabužiai: frakas, redingotas ir surdutas. Redingotas labai prigludęs, su atverčiama apykakle ir neilga pelerna. Ypač akcentuojamas vyro lieknas liemuo, pakelta krūtinė, praplatinti pečiai ir plati apačia. Būtinas kostiumo priedas – cilindras.
  • Moterų kostiume gausiai dekoruojama sijono apačia, suknelės viršus, priekaklis, rankovės ir paraukta gofruota apykaklė. Svarbiu akcentu tampa didelės beretės, skrybėlės, turbanai, metaliniai lankeliai.


D11_1 D11_2

1840 – 1870 m.
  • Noras atkurti senąjį rokoko stilių.
  • Vyrų drabužiai turėjo nevaržyti judesių, todėl atrodė per dideli. Atsisakoma spalvotų detalių.
  • Moterų kostiumo siluetas: pečiai atrodo siauresni, nes rankovės viršuje siauros, liemuo šiek tiek pailgintas, o sijonas platus. Kostiumas formuojamas su didžiuliu krinolinu, taip pabrėžiamas liemens lieknumas.
  • Moterų drabužio „perkrovimas“ – šio laikotarpio kostiumo ypatybė.
  • Laikotarpio antroje pusėje atsiranda naujas sportinis kostiumas: trumpos kelnės, liemenė, ir švarkas.
  • Prie kostiumo dėvimos pirštinės.


D12_1 D12_2

1870 – 1890 m.
  • Vyriškas kostiumas – kelnės, liemenė ir švarkas – siuvamas iš vienos rūšies medžiagos. Dėvimi pirktiniai drabužiai.
  • Moteriškas kostiumas įgauna vyriško kostiumo bruožų – krakmolytos apykaklės, rankogaliai, kaklaraiščiai.
  • Moterys nešioja pailgintą korsetą, suteikiantį figūrai išlenktą formą, ir specialų pailgintą sijoną su turniūrais. Daug dekoro akcentų nugarinėje kostiumo dalyje.
  • Vėliau moters kostiumas paprastėja, tačiau nesaikinga apdaila išlieka, moters siluetas iškreipiamas (figūra panaši į anties) – daug draperijų nugarinėje suknelės dalyje.
  • Viename kostiume derinami įvairūs audiniai, kurie būtinai turėjo būti skirtingų spalvų.


D13_1 D13_2

  • Būdingiausi moderno bruožai – asimetrija, gausus dekoras, augaliniai motyvai.
  • Moters siluetą formuoja drabužio apimties kontrastai: suknelė iki liemens laisvai apkritusi, rankovės iki alkūnių itin plačios, nuo liemens lygus sijonas į apačią labai išplatėja.
  • Drabužiai puošiami mezginiais, siuvinėjimais, juostelėmis. Skirtingą paros laiką dėvimi skirtingi drabužiai.
  • Itin puošnios skrybėlės ir didelės šukuosenos. Jos puošiamos kaspinais, plunksnomis ar mažomis paukščių iškamšomis.
  • Kostiumą papildo vėduoklė, lornetas, pirštinės, rankinukas.


D14_1 D14_2

XX a. pirmoji pusė
  • Vyriškame kostiume keičiasi atlapų formos, proporcijos, kelnių plotis bei ilgis.
  • Vyrai dėvi vizites, siuvamas iš įvairių medžiagų. Vienaeilės vizitės dėvimos kartu su lengvai dryžuotomis kelnėmis.
  • Vėliau pagrindiniu vyro apdaru tampa švarkas. Jis ilgas, su siūle ir skeltuku nugaroje, kišenės komponuojamos klubų srityje.
  • Moterys dėvėjo trumpus iki kelių sijonus, nešiojo standžias priglundančias kepures – šalmus.
  • Moterų suknelės per trumpą laiką labai kito, atsirado įvairių kostiumo dizaino sprendimų: laisvos suknelės su žemyn nuleista talijos linija, sportiniai kostiumai, maudymosi kostiumai, moteriškos kelnės.
  • Vėliau išpopuliarėjo siauros ir žemę siekiančios vakarinės suknelės su gilia dekoltė nugaroje.


D15_1 D15_2

XX. a. pirmoji pusė
  • Vyrų frakas dėvimas labai retai. Populiarus juodas švarkas su tokia pat liemene ir juodos su baltais dryželiais kelnės.
  • Kasdieniame gyvenime išnyksta balti marškiniai – juos pakeičia lengvai dryžuoti, pilkšvi marškiniai.
  • Kaklaryšis – vienintelė, kiek ryškesnė kostiumo detalė.
  • Moterų kostiumas: 1940 metais dar dažnai dėvimos sportinės suknelės, užsegamos iki pat talijos. Vienoje suknelėje derinamos dvi spalvos, faktūros, audiniai.
  • Atkūrimo laikotarpiu dėvimi platūs, kliošu kirpti sijonai.